Kūrėjams puikiai pavyko pjesę pateikti nešabloniškai, ją priartinti prie Lietuvos žiūrovo: istorija nedaug apie Burkina Fasą žinančiai lietuvių publikai atrodo ne kaip kitos tautos tragedija, bet kaip pasakojimas, kuriame šeima tampa visuomenės neapykantos auka. Režisierius stengėsi mažiau akcentuoti pagrindinę pjesės temą – svetimumą, labiau koncentruotis į dviejų brolių santykį, atsakomybę savo šeimai ir į krizinėje situacijoje užklumpančią sunkią dilemą. Tačiau naratyve besiskleidžianti ksenofobijos (neapykantos svetimšaliams) tema neišvengiamai liko svarbi. Skaityti daugiau

Spektaklyje veikia penki personažai, siejami šeiminių ryšių, išgyvenantys vidinį ir išorinį konfliktą su už namų sienų esančia radikalių pažiūrų visuomene (tos įtūžusios gaujos taip ir nepamatome, bet įtampą dėl būsimo puolimo teatrinėmis priemonėmis sukurti pavyksta). Siužetas konstruojamas aplink įvaikintą berniuką Vendeijamą, kuris dėl „kitokios“ kilmės tampa atstumtuoju. Kartu su broliu Sule jie sprendžia skaudžias dilemas, bandydami apsaugoti šeimą ir išgyventi. Skaityti daugiau

Labai puikiai atskleistas Afrikos žmogaus paveikslas, kur žmogus vertinamas tik pagal priklausymą tam tikrai grupei, kur gyvybė nėra turtas, kur sprendimai  priimami vadovaujantis ne logika, ne emocijomis, jausmais, o pragmatiškumu. Jei ir yra užuomina apie motinišką meilę (kaip pasekmę žindymo svetimo vaiko), ji tuoj pat dingsta, nes čia vis dar labai gajus patriarchatas, kur moteris tik papildomos rankos prie ūkio. „Įbrolių“ meilė – tikra, tačiau kartu ir vaikiška ar paaugliška, nes priimtas sprendimas išlaisvinti meilę, europiečio akimis, ko gero, negali būti suvokiamas, bet žmonių, kasdien kovojančių dėl išgyvenimo,  vertinimu – tai teisingas pasirinkimas. Puiki jaunųjų aktorių vaidyba, ypač Vandejamo, taip įtikinamais, naiviai, tikrai. Ačiū.

Puikus spektaklis ir dėl temos, ir dėl jautrios jaunimo vaidybos. Ypač įspūdingas, prikaustantis dėmesį ir nepaleidžiantis dėmesio iki dabar, gal visam gyvenimui įspaudą palikęs įkūnyto personažo Vendeijamo aktoriaus vaidinimas. Tas jo „Siūle…“ Daugialypių jausmų išraiška žodžiu ir jo kūno kalba su kiekvienu „Siūle…“, vis kita, maksimaliai atspindinti jausmą, kuriuo sakoma. Žiūrėčiau ir žiūrėčiau tą patį jo vaidinimą, vis perleidžiant per save tuos visus „Siūle..“. Jis – Robertas Petraitis – kažkas dangiško… Tai talentas…

Lankėmės su 14-mečių klase. Abejingų neliko. Gilus, jaudinantis, įtraukiantis, paliekantis atviras duris apmąstymams apie būtį, gėrį, meilę.

Paliko labai gerą emociją. Aktoriai puikiai padėjo įsijausti į nuotaikas. Spektaklio mintis nebuvo linksma, bet viskas pateikta per nuotaikingą prizmę. Trumpas spektaklis jaukioje aplinkoje.

Labai jautrus spektaklis, paliko gilų įspūdį. Esu sužavėta aktorių vaidyba.