Jonas Mekas ir Ousmane’as Sembene’as kiekvienas savaip priskiriami prie svarbiausių XX a. nepriklausomų kino kūrėjų. Jie gimė vos aštuonių dienų skirtumu, 1923 m. pabaigoje. Abu išgyveno XX a. audras, Antrąjį pasaulinį karą ir imperialistinę okupaciją savo tėvynėse – Lietuvoje ir Senegale. Abiejų keliai susikirto su legendinėmis meno ir politikos asmenybėmis: Allanas Ginsbergas, Yoko Ono, Andy Warholas; Patrice’as Lumumba, Amilcaras Cabralas, Ho Ši Minas…

Savo kinu Sembene siekė pakeisti kolonijinį žvilgsnį į savo žemyną ir iš naujo sutelkti afrikiečius kaip savo istorijos subjektus. Jo filmografija – tai politinių ir pedagoginių gestų ciklas, atspindintis jo įsitikinimą, kad elitizmo persmelkta literatūra negali pasiekti daugiausia žodžiu kalbančios visuomenės. Jo kūryba sukūrė galingą priešpriešą dominuojančiam kolonijiniam-kapitalistiniam diskursui.

Tuo tarpu Mekas kūrė labai asmenišką, sudėtingą filmografiją, atsiribodamas nuo pagrindinių kalbų ir komercinės produkcijos, sukurdamas meno sąjungininkų bendruomenę Antologijos filmų archyve, Niujorko eksperimentinio kino mekoje.

Iš pirmo žvilgsnio jų pasauliai atrodo skirtingi. Tačiau įdomu, kad jų pirmieji filmai „Juodoji mergina“ ir „Medžių ginklai“, nufilmuoti nespalvotai, turi tą patį siužetą: jauna moteris, susidūrusi su gniuždančiu išnaudojimo, rasizmo ir patriarchato dominavimu, atima sau gyvybę.

Nors nėra jokių žinomų įrodymų, kad abu filmo kūrėjai kada nors buvo susitikę, jie galėjo susitikti – keletą kartų. The School of Mutants filmas, sukurtas po išsamių tyrinėjimų, kviečia mus įsivaizduoti pokalbį, kuriuo galėjo pasidalyti šios dvi laisvės ir nuožmios autonomijos ikonos, įkūnytos teatro režisieriaus Nauberto Janisko ir kino režisieriaus ir aktoriaus Alassane’o Sy.

Spekuliacija. Sniegas Semeniškiuose. Vandenynas Yoff’e. Dialogas iš anapus…